Friday, February 8, 2013

PAPRASTA, BET TIKRA REALYBĖ



Kas svarbiau akys, ar sąmonė? Kiek svarbios akys jai žmogaus sąmonė lemia reginių ir vaizdų suvokimą? Gruzinų menininkės Maka Batiashvili (g. 1975) gyvenančios ir kuriančios Tbilisyje tapybos kūriniuose ekspresyviai supinami reginiai ir vaizdai arba tai ką regi akys ir jaučia siela. Šiuo atveju vaizdas yra tai ką mes besąlygiškai suvokiame kaip tikrą realybę. O reginys gali būti išgalvotas, susapnuotas ar išsvajotas. Tačiau reginys nėra iš kažkur netikėtai atsiradęs. Jis gali būti suvokiamas kaip realaus pasaulio sąlygotų pojūčių atspindys. Tuomet kyla klausimas, ar tai ką menininkas jaučia ir įsivaizduoja tikrai nėra realybė kurioje mes gyvename? O gal tikrovė su kurios realumu besąlygiškai sutinkame yra ne ką mažiau nerealus ir išgalvotas žmogaus kūrybos produktas, negu galime įsivaizduoti? Kai priešais akis matai M. Batiashvili kūrinius verta susimastyti apie realybę ir iš realybės kylantį jausmą.

Kokie yra M.Batiashvili personažai? Nors kiekvieno paveikslo siužetas įvardijamas konkrečiu kūrinio pavadinimu, tačiau jų atpažinti kaip absoliučiai atspindinčių tikrovę nėra įmanoma. Menininkė specialiai išvystė neribotas vienodos išvaizdos personažų ir paprasto veiksmo variacijas (Hug, 100x90 cm., 2008 m., aliejus drobė; The Fan, 50x60 cm.. 2007 m., aliejus drobė; Falling, 110x85 cm., 2008 m., aliejus drobė ir kt.). Personažai neįasmeninti - jiems priskiriami tik bendrieji žmogaus veido bruožai. Veiduose užregistruotos žmogaus emocinės būsenos yra tik numanomos, sunkiai užčiuopiamos. Po vyraujančiais nuostabos ir rimties veidais slepiasi siaubinga vienatvė (Window, 50х60 cm., 2008 m., aliejus drobė; Expecting, 50x65 cm., 2008 m., aliejus drobė; The Dancer, 60х40 cm., 2008 m., aliejus drobė). Visi personažai tampa panašūs į laike ir erdvėje pasimetusias šmėklas. Gal dėl šio pasimetimo šmėklos realybei nekelia didelio pavojaus. Nors personažai dažniausiai atrodo nelaimingi, tačiau išgyvendami nuotykį jie sugeba netikėtai nusišypsoti (Crossing River, 80x70 cm., 2008, aliejus drobė, Playing, 60x50 cm., 2009m., aliejus drobė) .


Vienatvė nėra prasmegusi tuštumoje susietoje su beasmenių daiktų ir erdvės begalybe. Ekspresyvūs potėpiai ir formų neužbaigtumas personažą sustingdo įvykyje ir jo aplinką pripildo nesibaigiančio erdvės virpėjimo. Atrodo, kad vienatvė susijungia su praeitimi ir virsta panašia į laike ištęstą ilgesį. Gal būt šie pojūčiai susieti su menininkės siūlomu, jau nebesančiu arba niekada neegzistavusiu tylos perpildytu pasauliu, kuriame viskas priklauso nuo organiškai besiklostančio viename ir nepakartojamame erdvėlaikyje gyvenančio žmogaus likimo ( The Forest, 100x80 cm., 2008 m., aliejus drobė).


Organiška ir nepakartojama tampa menininkės kūryba tuomet, kai ji kuria asociacijas su primityvios tapybos formomis. Primityvumas labai artimas tikram, spontaniškam ir klastotei nepasiduodančiam jausmui. Primityvizmas kaip ir tikras meilės jausmas nepakenčia to kas jį išduoda. Galime teigti, kad primityvizmas tampa tikrojo pasaulio nepakartojama žmogiškąja pajauta. Kūryba save aktualizuoja kaip svarbų ritualą, tam tikrą nesumeluotą tikėjimą. Čia suartėja organiškas pagoniškas santykis su gamta - žeme ir su savuoju - žmogiškuoju AŠ. Tikriausiai neapsiriksime pastebėję, kad šie pojūčiai susilieja su liaudies meno kūryba. Čia tapyba egzistuoja kaip vidinio pasaulio proveržio į aplinką forma ir tikras laisvės, autentiškų pojūčių rinkinys. Centro pozicijas užima santykis su savąja žeme, kuris iškyla kaip pagoniškas ritualas niekada negalintis nutrūkti. Ritualas nėra paviršutiniškas, jis gilus ir organiškai išsivystęs. Tačiau šis santykis yra subjektyvus, nukreiptas į žmogaus esybę. Dėl to galime teigti, kad M. Batiashvili kūriniai ne tik sujungia žmogų ir gamtą, bet tuo pačiu virsta savitais gamtos ir žmogaus tapatybę patvirtinančiais instrumentais.


Ar pasaulis kurį savo kūriniuose išreiškia menininkė yra tikresnis už tą kuriame gyvename? Primityvioji tapyba deformuoja mūsų regimosios aplinkos objektus. Jiems suteikia anksčiau nematytas proporcijas. Atrodo, kad pasaulis tampa tuo kuo niekad nebuvo, arba tuo kuo niekad neregėjome, o gal tuo ko niekada nenorėjome matyti? Aplinką atpažįstame objektų ir reiškinių tarpusavio lyginimo būdu. Dėl to regėtu ir patirtu tampa ne pats primityvizmas, bet niekados neužbaigtas ir nuolat stebinantis primityvistinės tapybos ir pasaulio santykis.


Menininkės pasiūlytas pasaulis ir jo gyventojai yra deformuoti. Deformuotas pasaulis iškyla kaip savita kalba sugebanti išlaisvinti mus iš kietos, vienareikšmės kalbos gniaužtų. Kalba tampa dinamiška, gyva ir minkšta. Vadinasi kietas, vienareikšmis vizualinis ženklas (nesvarbu ar žmogaus veidas, ar jo figūra ir veiksmas kurį jis atlieka) menininkės paveiksluose nebėra kietas, kadangi aplinka ir žmogaus forma sutverta ekspresyvių, tapybos dogmoms nepaklūstančių potėpių pagalba. Priklausomai nuo to ar pasitikėsime savo akimis, ar reginį lyginsime su kitais anksčiau patirtais reginiais, mes galime išlaisvinti save iš kietos kalbos, arba priešingai - save uždaryti jos narve. Taigi tik nuo mūsų - žiūrovų priklauso ar nepaprastumas skleisis kūrinio paprastume.


Nesvarbu ar kerpami plaukai (The Mirror, 60x30 cm. 2007 m., aliejus drobė), ar brendama per upę (Crossing River, 80x70 cm, 2008, aliejus drobė), ar krentama nuo žirgo (Falling, 100x70, 2009 m., aliejus drobė) viskas atrodo ne tik kaip užfiksuota menininkei atsiradus reikiamu metu ir reikiamoje vietoje, bet taip pat atrodo kaip vaizdai iškilę iš žmogaus, šiuo atveju menininkės arba jos personažų atminties. Kūrėja tik leidžia numatyti reginio kaip dienoraščio būtį. Įvykis lieka per daug nesuasmenintas. Dėl to atmintis tuo pačiu metu lieka uždara ir atvira įvairioms atkodavimo galimybėms.


Kyla klausimas, jeigu tapyba tampa intuicijos, asmeninės patirties, pasaulio pajautos vizualizavimas, arba savotiškos atminties tarsi šmėklos iškvietimo priemonė, tuomet kam mums reikalingos akys? Gal būt jos verčia mus pamąstyti apie savojo asmens ir paprasto gyvenimo pasaulyje santykį? Įdomu tai, kad gruzinų menininkės siūlomas santykis su pasauliu yra ne tik organiškas ir paprastas, bet tuo pačiu ir be galo gilus. Vadinasi gylis arba tikrovės tirštuma ne būtinai slepiasi sudėtingose vaizdavimo sistemose. Tikrovė ne visada egzistuoja tame ką męs regime. Paprasta tapyba gali atverti tai ką prarandame (tikriausiai santykį su žeme), ką nesąmoningai atrofuojame savyje (atitolstame nuo paprastumo). Čia svarbiausias paprastas siužetas, paprastas gyvenimas ir begalinė neregima, bet tikra, ir paprasta realybė.



menotyrininkas
 Remigijus Venckus


Vilniaus dailės akademija, Šiaulių universitetas